Kristaus Karaliaus bažnyčioje votams skirta vieta yra šalia Švč. Mergelės Marijos ikonos. Jeigu norite paaukoti votą ir turite klausimų, kreipkitės į bažnyčios dvasininkus.
Votas (lot. votum – auka, noras, pažadas) – tikinčių žmonių ant šventų paveikslų, skulptūrų kabinamas koks nors daiktas, taip išreiškiant padėką už patirtas ar geidžiamas malones, maldas. Dažniausiai votai yra žmogaus kūno dalių – akies, širdies, rankos, kojos – pavidalo dirbiniai iš tauriųjų metalų, taip pat vėriniai, medalikėliai, pakabučiai, žiedai, segės, kryželiai, rožiniai. Kaip asmeninės padėkos, įžado arba prašymo ženklai, votai aukojami viešoje maldos vietoje. Votais vadinami ir dovanoti bažnyčiai altoriai, paveikslai, liturginiai indai, drabužiai, kiti daiktai.
Votų aukojimo tradicija krikščionių kultūroje paplito kaip liaudies maldingumo forma. Turtingi didikai ir kariūnai atsilygindami už pergales, patirtas su Dievo ar Švč. Mergelės Marijos pagalba, galėjo funduoti bažnyčių statybą, dovanoti vertingų paveikslų.
Bažnyčios istorijoje votai žinomi nuo V a. Tai dažniausiai būdavo žmogaus kūno dalių formos (akies, kojos, rankos ir pan.) votai iš brangiųjų metalų, tvirtinami prie ypatingai garbinamo šventojo atvaizdo: stebuklingo paveikslo, statulos, altoriaus, relikvijoriaus. Šiais votais atsidėkota, pavyzdžiui, išsigydžius ligą, išgyvenus audrą, nelaimę ir kt.
Votų aukojimas ypač padažnėdavo visuomenę ištikusių negandų akivaizdoje, pavyzdžiui, per karus, epidemijas, nes išsigelbėjimo viltimi likdavo atsidavimas Dievo malonei.
Lietuvoje votai atsirado kartu su pirmosiomis bažnyčiomis. Seniausi neišliko, nes anuomet jie daugiausia buvo gaminti iš vaško, vėliau sunaudojamo žvakėms lieti.
Pirmas Lietuvoje rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotas votas – 1671 m. ant medinės lentelės nutapyta patirto stebuklo scena; votas paaukotas prie Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslo. Prie jo paaukota daugiausiai votų: 1927 m. suskaičiuota apie 14 tūkstančių.
XVII–XVIII a. prie šventųjų paveikslų ar statulų kabinti ir brangūs papuošalai. Votų prisikaupus, dažnai jie būdavo išlydomi, o iš gauto metalo gaminti šventų paveikslų aptaisai, altorių kryželiai, liturginiai indai.
Štai XVIII a. pabaigoje Aušros Vartuose prikabintų votų susidarė tiek, kad basieji karmelitai 1799 m. koplyčios altoriui sidabruoti ir auksuoti galėjo skirti 51 ant altoriaus kabėjusį votą. 1808 m. iš 37 sidabrinių votų buvo padirbdintas pacifikalas koplyčiai. 1810 m. liturginiams indams gaminti sunaudota 100 iš seniau surinktų votų. Jų vis daugiau buvo kabinama ir šalia stebuklingo Švč. Mergelės Marijos paveikslo, ir ant viso altoriaus.
Votų aukojimo tradicija išliko ir XXI amžiuje: Kryžių kalne dažniausiai aukojami rožiniai, šventųjų paveikslai, kryželiai, prie stebuklingu laikomo Gailestingojo Jėzaus paveikslo (1934 m., dailininkas E. Kazimirowskis; paveikslas nutapytas pagal Faustinos regėjimus, saugomas Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje) – širdies ir kitokio pavidalo tauriųjų metalų dirbiniai, rožiniai. Taip pat votai aukojami prie Švč. Mergelės Marijos, šv. Antano ir kitų Lietuvoje populiarių šventųjų atvaizdų.