ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA VYKSTA:
- Kiekvieną ketvirtadienį, po 18 val. šv. Mišių, tyloje iki 20 val.
- Pirmąjį mėnesio ketvirtadienį – su maldomis ir giesmėmis iki 20.30 val.
Švenčiausiojo Sakramento išstatymas garbinimui (adoracijai)
JĖZUS MUMS SAKO:
„Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos!“ (Mt 28, 20)
„Ramybė jums!“ (Jn 20, 26)
KAIP ADORUOTI
Tikint – nors žmogaus akys temato tik Ostiją, bet tikėdami žinome, kad Kristus čia pat, gyvas ir artimas, koks Jis buvo su savo mokiniais Palestinoje. Adoracijos pradžioje protas, kaip ir kūnas, atsiklaupia. Sąmoningai, visa širdimi priimame šią tikrovę: Jis čia, priešais mane.
Tyla – Jėzus mums pataria nedaugiažodžiauti. Gali ateiti kupinas troškimų, jausmų, rūpesčių dėl savęs ir dėl kitų. Nesusitelk į tai. Jėzus laukia tik tavo pagarbos, padėkos bei meilės. Geriausia viską pasitikint Jam atiduoti: savo rūpesčius, baimes, skurdumą, nuodėmes… Ir tyliai, ramiai leisti Jam, kaip spindinčiai Saulei, tave apšviesti, išgydyti, perkeisti ir per tave pasiekti visus, kuriuos myli. Nutilk, kad išgirstum Dievo meilės kalbą. Nutilk, nes „Dievas geriausiai girdi tylios meilės kalbą“ (Šv. Kryžiaus Jonas).
Mylint – tu esi akivaizdoje To, kuris yra vien tik meilė, auka, tarnavimas. Jis yra nuolankus ir visiškai atsidavęs. Jis garbina Tėvą gelbėdamas žmones. Jį adoruodama(-s) pajusi, kad tavo gyvenimas gali būti tik meilės auka. Adoracija – tai meilės mokykla. Ji tave keičia į Kristų. Leisk Jam tavyje mylėti, garbinti, aukotis. Tavo gyvenimas taps eucharistija.
AGAPE – graikiškas žodis. Naujajame Testamente jis reiškia dievišką meilę, kuria Dievas mus myli ir kurią teikia mums.
Ateinu – toks, koks esu. Su visu savimi. Tikiu, kad Jėzui svarbus mano buvimas čia ir dabar. Jis manęs laukia, mane pažįsta ir priima. „Tu čia. Aš čia.“Jis man sako: „Mylėk mane toks, koks esi. Aš žinau tavo varganumą, trapumą, žaizdas. Aš matau tavo nuodėmes bei silpnumus. Vis dėlto tau sakau: Duok man savo širdį, mylėk mane toks, koks esi. Aš noriu tavo vargingos širdies meilės. Vaikeli, leisk man mylėti tave. Aš trokštu tavo širdies.“
Garbinu – savo širdyje kartoju garbinimo ir šlovinimo žodžius. Galiu širdyje giedoti: „Garbinu Tave, šlovinu Tave. Tu mano Viešpats. Tu mano Gelbėtojas. Tu mano Ganytojas. Garbė Tau, Kristau, mylimasis Tėvo Sūnau…“
Dėkoju – įvardiju, už ką noriu padėkoti Kristui. Tyloje savo širdimi apkabinu Jį. „Kuo aš Viešpačiui atsidėkosiu už visa gera, ką Jis man padarė?“
Prašau – įvardiju, ko trokštu sau ir kitiems. Nereikia daug žodžių. Galiu suminėti pažįstamus ir nepažįstamus žmones ir juos tarsi padėti Jėzaus akivaizdoje, kaip darydavo moterys, atnešdavusios Jėzui palaiminti savo vaikelius. Paaukoju savo skurdumą, kad jis taptų ne kliūtimi, o pasitikėjimo „tramplinu“ kilti į Dievą. „Viešpatie, pasitikiu Tavimi“.
Einu – prisimenu kasdienybę bei žmones, pas kuriuos grįžtu. Prisimenu, kad Jėzus eina su manimi ir pasiryžtu Jį nešti savo broliams ir seserims. Tariu: „Taip.“
ADORACIJA SU EVANGELIJA PAGAL JONĄ
Evangelijoje pagal Joną dažnai aptinkame Jėzaus žodžius: „Aš esu.“
Adoruodami įsiklausykime, ką Jėzus kalba apie save, kad geriau Jį pažintume ir pamiltume. Į kiekvieną sakinį įsiklausykime širdimi, lyg Jėzus, kuris yra čia pat, priešais mane, jį tartų man. Valandėlę jį apmąstykime širdies tyloje, paskui atsakykime Jėzui savais žodžiais.
Aš esu gyvybės duona, aš esu gyvoji duona (plg. Jn 6, 35. 48. 51)
Jėzus čia kalba apie visišką atsidavimą iki mirties: Jis yra dėl visų laužoma duona. Jis kviečia valgyti, t. y. priimti Jį į save, kad Jis niekada nebūtų atskirtas nuo mūsų, kad Jis būtų mūsų stiprybė. Nuostabus paprastumas, įstabi dovana!
Aš esu pasaulio šviesa (Jn 8, 12. 9, 5)
Jėzus kalba žmonėms, skendintiems naktyje – nežinantiems gyvenimo prasmės, nepažįstantiems tikrojo Dievo veido, gyvenantiems melu. Užtarkime šiuos žmones ir save. Jėzaus šviesa gali pasiekti giliausias mūsų tamsybes. Koks būtų mūsų gyvenimas be Jo?
Aš esu vartai (Jn 10, 7. 9)
Jėzus kalba apie save kaip apie avių vartus ir ganytoją. Atviri vartai išlaisvina, uždaryti – saugo. Ar išgyvenu laisvę ir saugumą, kuriuos suteikia tikėjimas Jėzumi?
Aš esu gerasis ganytojas (Jn 10, 11. 14)
Ganytojas pažįsta vardu, myli, saugo, šaukia, veda, gano, aukoja savo gyvybę už kaimenę ir už kiekvieną avį…
Aš esu Dievo Sūnus (Jn 10, 36)
Kokią dovaną mums dovanojo Tėvas! Savo vienatinį Sūnų… Per Jėzų galime pažinti tikrąjį Dievo veidą – meilę. Kas mato Jėzų, mato ir Tėvą (plg. Jn 14, 9). Jėzus mus moko mylinčio klusnumo ir vaikiško pasitikėjimo Dievu.
Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas (Jn 11, 25)
Jėzus taip kalba Mortai prie jos brolio Lozoriaus kapo. Ji atsako: „Taip, Viešpatie, aš tikiu!“ O aš artimųjų mirties valandą arba galvodama(-s) apie savo mirtį, kaip priimu Jėzų, Jo pergalę prieš mirtį?
Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6)
Jėzus ne tik rodo kelią į Dievą, bet per Jėzų, su Juo ir Jame pažįstame visą Dievo meilės tiesą ir, priimdami šią meilę, jau gyvename amžinuoju gyvenimu, Dievo gyvenimu kasdienybėje!
Aš Esu (Jn 8, 24. 28. 57. 13,19)
„Aš Esu“ – tai paties Dievo vardas, apreikštas Mozei degančiame krūme. Aš esu su jumis, su tavimi kasdien iki pasaulio pabaigos… Eucharistijoje Jėzus yra su mumis!
KAS YRA EUCHARISTIJOS ADORACIJA
Senoji Bažnyčios tradicija, išreiškianti ypatingą pagarbą ir meilę eucharistiniam Jėzui bei maldaujanti ypatingų malonių.
Meilės budėjimas, į kurį įsitraukia visi tikintieji, kiekvienas pagal savo galimybes. Tai tarsi nenutrūkstanti maldos srovė, atgaivinanti visą tikinčiųjų bendruomenę ir teikianti Dievui šlovę.
Vienybės ženklas visų, pamainomis ateinančių melstis, ir be galo ilga meilės bei tikėjimo grandinė.
Galinga užtarimo malda, kai giesme, tylia ar balso malda atsiduodame Jėzui ir Jam pavedame visus tuos, kurie negali ateiti – ligonius, kalinius, nepažįstančiuosius Jėzaus… Viešpats visą savo mylimą tautą laimina ir gaivina.
JĖZUS MUS KVIEČIA:
„Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi. Budėkite ir melskitės! (Mt 26,38;41) „Ateikite pas mane visi, aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11,28)
Apie adoraciją iš Lietuvos II eucharistinio kongreso / Kaunas, 2000